Visuomenės sutartis Žanas Žakas Ruso [Jean-Jacques Rousseau] 2015, VAGA

Jean-Jacques
Rousseau
VISUOMENĖS
SUTARTIS
Jean-Jacques Rousseau
visuomenės
sutartis
arba
politinės teisės principai
Iš prancūzų kalbos vertė Feliksas Mackus
vilnius 2015
UDK 340.12
Ro-167
Versta iš:
jean -jacques rousseau,
du contrat social
ou principes du droit politique
rousseau, jean -jacques
Visuomenės sutartis / Jean-Jacques Rousseau; iš prancūzų kalbos vertė Feliksas Mackus. – Vilnius: Vaga, 2015. – 176 p.: iliustr.
UDK 340.12+32.01
m ak e tavo er nesta s vinick a s
Leidykla VAGA, Gedimino pr. 50, LT-01110 Vilnius
El. p. info@vaga.lt; www.vaga.lt
tel. +370 5 249 8121; faks. +370 5 249 8122
Spausdino UAB BALTO print, Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Tiražas 1000 egz.
Dėl vertėjo autorinių teisių autoriaus teisių paveldėtojus
maloniai prašome kreiptis į leidyklą.
© Leidykla VAGA , 2015
© Serijos viršelių idėjos autorė Deimantė Rybakovienė
ISBN 978-5-415-02390-5
turinys
p r a t a r m ė / 11
Pirmoji knyga
I sk y r ius
Šios pirmos knygos dalykas / 14
II sk y r ius
Pirmieji junginiai / 15
III sk y r ius
Stipresniojo teisė / 17
IV sk y r ius
Vergovė / 19
V sk y r ius
Visuomet reikia prieiti
pirmoji sutartis / 24
VI sk y r ius
Visuomenės sutartis / 25
VII sk y r ius
Suverenas / 28
5
VIII sk y r ius
Pilietinė būklė / 31
IX sk y r ius
Turtų valdymas / 32
Antroji knyga
I sk y r ius
Suverenitetas yra neperleidžiamas / 37
II sk y r ius
Suverenitetas yra nedalomas / 39
III sk y r ius
Ar bendroji valia gali klysti / 41
IV sk y r ius
Suvereninės valdžios ribos / 43
V sk y r ius
Gyvybės ir mirties teisė / 48
VI sk y r ius
Įstatymas / 50
VII sk y r ius
Įstatymų leidėjas / 54
VIII sk y r ius
Tauta / 60
IX sk y r ius
Tęsinys / 62
6
X sk y r ius
Tęsinys / 65
XI sk y r ius
Įvairios įstatymų leidimo sistemos / 69
XII sk y r ius
Įstatymų suskirstymas / 71
Trečioji knyga
I sk y r ius
Valdžia apskritai / 74
II sk y r ius
Principas, kuriuo sudaromos įvairios
valdžios formos / 81
III sk y r ius
Valdžių padalinimas / 84
IV sk y r ius
Demokratija / 86
V sk y r ius
Aristokratija / 89
VI sk y r ius
Monarchija / 91
VII sk y r ius
Mišrios valdžios / 99
7
VIII sk y r ius
Ne kiekviena valdžios forma
tinka kiekvienam kraštui / 100
IX sk y r ius
Geros valdžios žymės / 107
X sk y r ius
Valdžios peržengimas ir
jos palinkimas išsigimti / 109
XI sk y r ius
Politinio organizmo mirtis / 112
XII sk y r ius
Kaip laikosi suvereninė galia / 114
XIII sk y r ius
Tęsinys / 115
XIV sk y r ius
Tęsinys / 117
XV sk y r ius
Atstovai arba reprezentantai / 118
XVI sk y r ius
Valdžios įsteigimas nėra jokia sutartis / 123
X VII sk y r ius
Valdžios įsteigimas / 124
X VIII sk y r ius
Priemonės valdžios pagrobimui išvengti / 126
8
Ketvirtoji knyga
I sk y r ius
Bendroji valia yra nesugriaunama / 129
II sk y r ius
Balsavimai / 132
III sk y r ius
Rinkimai / 136
IV sk y r ius
Romėnų komicijos / 138
V sk y r ius
Tribunatas / 151
VI sk y r ius
Diktatūra / 154
VII sk y r ius
Cenzūra / 158
VIII sk y r ius
Pilietinė tikyba / 160
IX sk y r ius
Pabaiga / 174
v i s u o m e n ė s s u ta r t i e s pirmojo leidimo viršelis. Amsterdamas, 1762.
p r ata r m ė
Šis nedidelis rašinys yra ištrauka iš platesnio veikalo, kurį kadaise, neatsižvelgęs į savo jėgas, buvau nusprendęs rašyti, bet
jau seniai esu apleidęs. Iš įvairių dalių, kurias galima buvo ištraukti iš to, kas buvo padaryta, ši dalis yra visų svarbiausia, ir
ji man atrodė tinkama publikai patiekti. Viso kito jau nebėra.
Pirmoji knyga
Paimdamas žmones tokius, kokie yra, ir įstatymus tokius, ko-
kie gali būti, aš noriu tyrinėti, ar pilietinėje tvarkoje gali būti
koks teisėto ir tikro valdymo pagrindas. Kad teisingumas ir
nauda nebūtų viens nuo kito atskirti, aš stengsiuos savo tyrinėjime visuomet jungti tai, ką teisė leidžia, su tuo, ką interesas
nustato.
Aš pradedu gilintis į dalyką, neįrodęs jo svarbumo. Manęs
paklaus, ar aš esu valdovas ar įstatymų leidėjas, kad rašau apie
politiką. Aš atsakau, kad ne, ir kaip tik dėl to ir rašau apie
politiką. Jei aš būčiau valdovas arba įstatymų leidėjas, aš neleisčiau laiko sakydamas, kas reikia daryti, aš tą daryčiau arba
tylėčiau.
Gimęs laisvos valstybės piliečiu ir suvereno dalyviu, kad ir
kaip mažos įtakos begalėtų turėti mano balsas viešiems reikalams, kuriuos jau vien tik balsavimo teisė man uždeda pareigą
13
pažinti, – aš kiekvieną kartą, kai mąstau apie valdymus, džiaugiuosi galįs visuomet rasti savo tyrinėjimuose naujų motyvų
savo krašto valdymui mylėti!
I skyrius
Šios pirmos knygos dalykas
Žmogus yra gimęs laisvas, bet visur jis yra pančiuose. Tokiu
jaučiasi kitų viešpats, kuris yra nemažesnis vergas, kaip ir kiti.
Kaip įvyko tas pasikeitimas? Aš to nežinau. Kas jį gali padaryti
teisėtu? Aš tikiu šį klausimą galėsiąs išspręsti.
Jei aš pripažinčiau tik jėgą ir jos padarinius, aš pasakyčiau:
tol, kol tauta yra priversta klausyti ir klauso, ji daro gerai; kai
tik ji gali numesti jungą ir kai jį numeta, ji daro dar geriau,
nes atgaudama savo laisvę ta pačia teise, kuria ir buvo išplėšta,
tauta arba turi pagrindą laisvei atgauti arba toji laisvė jai buvo
atimta be pagrindo. Bet visuomeninė tvarka yra šventa teisė,
sudaranti pagrindą visoms kitoms teisėms. Ši teisė, tačiau, neišeina iš prigimties; ji yra nustatyta sutartimis. Todėl reikia pažinti, kokios yra tos sutartys. Prieš pradėdamas, aš dar turiu ką
tik pasakytąjį pagrįsti.
14
II sk y r ius
Pirmieji junginiai
Seniausias iš visų junginių ir vienintelis prigimtas yra šeima,
kai vaikai dar pasilieka sujungti su tėvu tik tol, kol jis reikalingas jų išsilaikymui. Kai tik išnyksta šis reikalas, tuojau
nutrūksta ir prigimtinis ryšys. Vaikai, atleisti nuo privalomos
tėvui paklusnybės, ir tėvas, atleistas nuo pareigos rūpintis savo
vaikais, visi tampa lygiai nepriklausomais. Jei jie ir toliau lieka
drauge, tai pareina nebe nuo prigimties, bet nuo laisvo noro;
pati šeima laikosi tik susitarimu.
Ši visuotina žmogaus laisvė yra jo prigimties padarinys.
Jo pirmasis įstatymas yra nuolat rūpintis savo paties išlaikymu;
jo pirmieji rūpesčiai yra tie, kurie liečia tik jį vieną; ir kai tiktai jis pasiekia proto amžių, tuojau, būdamas pats vienas sau
tinkamų išsilaikymo priemonių sprendėjas, tuo pačiu tampa
tikras savęs viešpats.
Šeima, pagaliau, jei taip norima, yra pirmas politinės visuomenės pavyzdys: vadas yra tėvo atvaizdas, tauta – vaikų,
o kadangi visi yra gimę lygūs ir laisvi, tai jie perleidžia savo laisvę tik tiek, kiek tatai jiems yra naudinga. Visas skirtumas yra
tas, kad šeimoje tėvas, besirūpindamas savo vaikais, randa atlyginimą pačioj tėviškoj meilėj, tuo tarpu valstybėje šitą meilę,
kurios vadas neturi savo tautai, atstoja tik malonumas valdyti.
Grotius’as neigia, kad kiekviena žmonių valdžia esanti
įsteigta valdomųjų gerovei ir kaip pavyzdį nurodo vergovę. Jis
15
turi įprastą galvojimo būdą – teisę visuomet išvesti iš fakto1. Būtų galima vartoti nuoseklesnį metodą, o ne Uranams naudingesnį.
Pagaliau, sekant Grotius’ą, abejotina, ar visa žmonių giminė priklauso kokiam šimtui žmonių, ar tas šimtas žmonių
priklauso visai žmonių giminei. Jis visame savo veikale pasirodė linkęs prie pirmosios nuomonės. Tokia pat yra ir Hobbes’o
nuomonė. Tad štai žmonija padalinta į galvijų bandas, kurių
kiekviena turi savo vadą, o šis ją gano tam, kad paskui prarytų.
Kaip piemuo yra aukštesnės prigimties už savo bandą, taip
ir žmonių ganytojai, kurie yra jų vadai, yra aukštesnės prigimties už savo tautas. Taip, Filono pranešime, imperatorius
Kaligula, gana gerai pritaikęs tokią analogiją, išvedė, kad arba
karaliai buvę dievai, arba gyventojai buvę gyvuliai.
To Kaligulos galvojimas pasikartoja pas Hobbes’ą ir Grotius’ą. Aristotelis dar anksčiau prieš juos visus tvirtino2, kad žmonės savo prigimtimi nėra visi lygūs, bet kad vieni gimsta vergais,
o kiti valdytojais.
Aristotelis teisingai manė, bet jis padarinį laikė priežastimi.
Kiekvienas žmogus gimęs vergovėje, gimsta vergauti, – nieko
nėra tikresnio. Vergai visko nustoja savo pančiuose, net ir noro
juos numesti, jie myli savo būklę, kaip Odisėjaus draugai mylė1
2
„Moksliniai viešosios teisės tyrinėjimai dažnai yra tiktai senų nusikaltimų istorija; nei iš šio, nei iš to apkvaištama, kai norima tai per daug studijuoti“ (Traité des intérêts de la France avec ses voisins, par M. le marquis d’Argenson, imprimé chez
Rey, á Amsterdam). Lygiai tą patį padarė ir Grotius’as.
„Politika“, I kn., V sk.
16
jo savo sužvėrėjimą 3. Jeigu yra vergų iš prigimties, tai dėl to, kad
anksčiau jie atsirado priešingai prigimčiai. Jėga padarė pirmuosius vergus, jų nedrąsumas juos ir yra nuolat toj būklėj užlaikęs.
Aš nieko nesu sakęs nei apie karalių Adomą, nei apie Imperatorių Nojų, tėvą trijų didžiųjų monarchų, kurie, kaip buvo
manyta, sekdami Saturno vaikus, pasidalino visą pasaulį.
Aš manau, kad ir man iš to palyginimo bus naudos, nes, tiesiog paeidamas iš vieno šių valdovų, o galbūt dar iš senesnės
šakos, ar aš žinau, kad, tikrindamas titulus, nepasidarysiu visai
teisėtu žmonių giminės karalium? Kaip ten bebūtų, negalima
nesutikti, kad Adomas nebuvo pasaulio viešpačiu, kaip Robinzonas savo salos, kol jis buvo vienintelis gyventojas, ir kol toje
imperijoje buvo tik toks patogumas, kad savo soste užtikrintas
valdovas nebijojo nei sukilimų, nei karų, nei sąmokslų.
III sk y r ius
Stipresniojo teisė
Stipresnysis, jei savo jėgos nepaverstų teise ir paklusnumo
pareiga, dar niekuomet nebūtų tiek galingas, kad visuomet
liktų valdančiuoju. Iš to atsirado stipresniojo teisė, teisė taip
ironiška išoriniu atžvilgiu, tačiau, iš tikro pastatyta principu.
Bet ar šis žodis mums niekuomet nebus išaiškintas? Jėga yra
fizinė galia ir aš visai nerandu jokios moralinės pareigos, kuri
3
Žr. nedidelį Plutarcho veikalą, pavadintą „Kaip gyvuliai naudojasi protu“.
17
galėtų atsirasti iš jos pasireiškimo. Pasiduoti jėgai yra neišvengiamumo, bet ne valios veiksmas; daugiausia, tai yra protingumo veiksmas. Kokia prasme čia galės būti pareiga?
Leiskime valandėlei šią tariamą teisę. Aš sakau, kad tuomet
susidaro tik neišaiškinama painiava, nes kai tiktai jėga daro
teisę, tuojau padarinys sukeičiamas su priežastimi: kiekviena
jėga, kuri nugali pirmesniąją, paveldi ir josios teisę. Kai tik
neklausymas tampa nebaudžiamas, tuo pačiu jis tampa teisėtas, o kadangi stipresnysis visuomet yra teisus, tai belieka tik
taip daryti, kad taptum stipresniuoju. Tad kas yra ta teisė, kuri
nyksta jėgai nebeveikiant? Jeigu reikia klausyti iš prievartos,
tai nereikia klausyti iš pareigos; jei nebeverčiama klausyti, tai
ir nebeprivaloma. Taigi matome, kad šis teisės žodis jėgai nieko
neprideda ir čia visiškai nieko nereiškia.
Būkite paklusnūs valdžioms. Jei tuo norima pasakyti: pasiduokite jėgai, – įsakymas yra geras, bet nereikalingas; aš sakau,
kad jis niekuomet nebus peržengtas. Kiekviena valdžia eina iš
Dievo, aš tai pripažįstu, bet kiekviena liga taip pat iš Dievo,
o ar galima sakyti, kad būtų uždrausta kviestis gydytoją? Kai
plėšikas mane užpuola pamiškėj, man reikia nusileisti jėgai ir
atiduoti savo piniginę, bet jeigu aš galėčiau jam pasipriešinti,
argi aš būčiau sąžinės įpareigotas ją atiduoti? Nes, galų gale, ir
pistoletas, kurį jis turi, vis tik yra valdžia.
Tad sutikime, kad jėga nekuria teisės ir kad yra pareiga
klausyti tik teisėtų valdžių. Tokiu būdu mano pirmasis klausimas ir vėl grįžta.
18
IV skyrius
Vergovė
Kadangi nei vienas žmogus neturi prigimtinės valdžios kitam
žmogui ir kadangi jėga nekuria teisės, tai visų teisėtų žmonėms
valdžių pagrindu lieka tik sutartys.
Jei individas, sako Grotius’as, gali perleisti savo laisvę ir pasidaryti šeimininko vergu, kodėl visa tauta negalėtų perleisti
savosios laisvės ir tapti karaliaus objektu? Šiame pasakyme yra
dvireikšmių žodžių, kuriuos reikėtų išaiškinti, ir pradėkime
nuo žodžio perleisti. Perleisti reiškia dovanoti arba parduoti.
Tada žmogus, kuris pasidaro kito žmogaus vergu, nedovanoja
savęs, mažų mažiausia jis save parduoda už savo išlaikymą; bet
tauta, už ką gi ji parsiduoda? Toli gražu, kad karalius teiktų
savo valdiniams išlaikymą, tik iš jų jis pats išsilaiko, o, pasak
Rabelais, karalius gyvena ne iš trupučio. Ar valdiniai dovanoja
jam savo asmenį ta sąlyga, kad jis taip pat paimtų ir jų turtus?
Aš nematau, iš ko jie begali pragyventi.
Kai kas pasakys, kad despotas savo valdiniams užtikrina pilietinę ramybę, tegu taip, bet ką jie ten laimi, jei karai, kuriuos
jiems užtraukia jo ambicija, jei jo nepasotinamas plėšrumas, jei
valdininkų spaudimai juos daugiau nuterioja, negu tai padarytų jų nesantaika? Ką jie tuo laimi, jei ta ramybė yra tuo pačiu
jų visų skurdas? Taip pat ir kalėjime gyvenama ramiai, bet ar
to užtenka, kad ten gerai jaustųs? Ir Kiklopo urve uždaryti
graikai gyveno ramiai, laukdami savo eilės, kada bus praryti.
19
Sakyti, kad žmogus atsiduoda veltui, vadinas, sakyti absurdišką ir neįmanomą dalyką; bet koks aktas yra neteisėtas ir
niekingas jau vien tik dėl to, kad jį padariusis neturėjo sveiko
proto. Tą patį pasakyti apie visą tautą, vadinasi, pripažinti bepročių tautą: beprotybė nekuria teisės.
Kad ir kiekvienas galėtų save perleisti, jis negali perleisti
savo vaikų; jie gimsta žmonėmis ir laisvais; jųjų laisvė jiems
patiems priklauso, niekas kitas, tik jie patys gali ją disponuoti.
Kol jie pasieks proto amžių, jų išlaikymui ir jų gerovei tėvas
gali jų vardu daryti sutartis, bet jis negali ja dovanoti neatšaukiamai ir besąlygiškai, nes toks dovanojimas yra priešingas
gamtos tikslams ir peržengia tėviškas teises. Kad savavališka
valdžia būtų teisėta, reikėtų, kad kiekvienoje kartoje tauta
galėtų ją priimti arba atmesti ir tada ta valdžia jau nebebūtų
savavališka.
Atsisakyti savo laisvės, vadinasi, atsisakyti žmogaus pažymio, žmonijos teisių, taip pat ir savo pareigų. Atsisakančiam
nuo visko nėra jokios kitos galimos žalos. Toks atsisakymas yra
nesuderinamas su žmogaus prigimtimi; juk, atimant savo valiai visą laisvę, tuo atimamas savo veiksmams bet koks moralumas. Galų gale, sutartis, nustatanti iš vienos pusės absoliutinę
valdžią ir iš antros pusės neribotą paklusnumą, yra tuščia ir
prieštaraujanti. Ar nėra aišku, kad nėra nieko įsipareigota prieš
tą, iš kurio turima teisė visko reikalauti? Ar tik ši vienintelė,
vienašalė, netolygi sąlyga nedaro šio akto niekingu? Ar galėtų
turėti kokią teisę mano vergas prieš mane, jei visa, ką jis turi,
20
priklauso man ir jei, jo teisei esant mano teise, ta mano teisė
prieš mane patį yra žodis, kuris neturi jokios prasmės?
Grotius’as ir kiti iš karo teisės išveda kitą tariamos vergovės
teisės šaltinį. Kadangi nugalėtojas, pasak jų, turi teisę nužudyti
nugalėtąjį, tai nugalėtasis gali išpirkti savo gyvybę savo laisvės
kaina, – sutartis juo labiau teisėta, kad teikia naudos abiem
šalim.
Bet yra aišku, kad ši tariamoji teisė žudyti nugalėtuosius
jokiu būdu neišeina iš karo būklės. Jau vien tik dėl to, kad
žmonės, gyvendami savo pirmykštėj nepriklausomybėj ir visai
neturėdami pakankamai pastovių santykių karo ar taikos būklėms susidaryti, iš prigimties visai nėra priešai. Karą sukelia
daiktų, bet ne žmonių santykis, ir karo būklė nekyla dėl paprastų asmeninių santykių, bet vien tik dėl daiktinių santykių;
privatinis, ar vieno žmogaus su kitu karas negali kilti nei gamtinėje būklėje, kur dar nėra jokios pastovios nuosavybės, nei
pilietinėje būklėje, kur viskas yra įstatymų valdžioje.
Privatinės kovos, dvikautės, muštynės yra veiksmai, kurie
nesudaro jokios būklės. Kiek liečia privatinius karus, leistus
Prancūzijos karaliaus Liudviko IX parėdymais ir sustabdomus
Dievo taika, tai jie yra feodalinės valdžios naudojimas, absurdiška kada nors buvusi sistema, priešinga prigimtinės teisės
principams ir gerai valstybinei tvarkai.
Karas nėra joks vieno žmogaus santykis su kitu žmogum,
bet valstybės su valstybe santykis, kuriame paskiri žmonės yra
priešai tik atsitiktinai ir visai ne kaip žmonės, taip pat ne kaip
21
piliečiai4, visai ne kaip tėvynės nariai, bet kaip kareiviai ir kaip
jos gynėjai. Kiekviena valstybė iš viso gali turėti priešu tiktai kitą valstybę, bet ne žmones, nes tarp skirtingos prigimties
daiktų negalima nustatyti jokio tikro santykio.
Šis principas taip pat atitinka visuose laikuose nustatytus
dėsnius ir visų kultūringų tautų nuolatinę praktiką. Karo paskelbimai yra įspėjimai ne tiek valstybėms, kiek valdiniams.
Svetimšalis, ar jis bus karalius ar paprastas ar tauta, kuris vagia,
žudo ar grobia valdinius, nepaskelbęs karaliui karo, nėra priešas, bet plėšikas. Teisingas valdovas net ir pačiame kare gerai
atskiria, kas priešo šaly priklauso valstybei; jis gerbia paskirus
asmenis ir jų turtus; jis gerbia teises, kuriomis yra paremtos
ir jo paties teisės. Kadangi karo tikslas yra sunaikinti priešo
valstybę, tai teisė žudyti jos gynėjus yra tol, kol jie rankose turi
ginklus, o kai tik jie juos meta ir pasiduoda, nustodami būti
priešais ar priešo įrankiais, jie vėl tampa paprasti žmonės ir jau
nebėra teisės į jų gyvybę. Kartais galima sunaikinti valstybę
4
Romėnai, kurie suprato ir daugiau negu bet kokia kita pasaulio tauta gerbė
karo teisę, šiuo atžvilgiu taip toli ėjo su skrupulingumu, kad piliečiui nebuvo leista tarnauti savanoriu, jeigu jis nebuvo tiesiog pasižadėjęs kariauti
su priešu ir būtent tokiu ir tokiu priešu. Kai Popilijaus vadovaujamas legionas, kuriame Katonas sūnus atliko savo pirmąją ginklų tarnybą, buvo
reformuotas, Katonas tėvas rašė Popilijui, kad jeigu jis norįs, kad jo sūnus ir
toliau tarnautų pas jį, tai jis turįs jam leisti padaryti naują karinę priesaiką,
kadangi, pirmajai esant panaikintai, jis nebegalįs kelti ginklų prieš priešą.
Ir savo sūnui tas pats Katonas rašė, kad visai vengtų stoti į kovą, kol nėra
padaręs naujos priesaikos. Aš žinau, kad prieš mane galės pastatyti Kluzijo
apgulimą ir kitus ypatingus faktus, bet aš cituoju įstatymus ir papročius.
Iš visų tautų romėnai yra rečiausiai peržengę savo įstatymus, taip pat jie yra
vieninteliai turėję tokius gražius.
22
nenužudant nei vieno jos nario, nes karas duoda tik tas teises, kurios yra būtinos jo tikslui. Šie principai nėra tokie kaip
Grotius’as, jie nėra paremti poetų įtaka, bet išeina iš daiktų
prigimties ir yra protu pagrįsti.
Kai dėl užkariavimo teisės, tai ji neturi jokio kito pagrindo,
kaip tik stipresniojo įstatymą. Jei karas laimėtojui visai neduoda teisės išpjauti nugalėtuosius gyventojus, tai ta nesama teisė
negali taip pat pagrįsti teisės juos pavergti. Teisė nužudyti priešą turima tik tuomet, kai negalima jį padaryti vergu, gi teisė
padaryti vergu neišeina iš teisės jį nužudyti, tad, duoti išpirkti
savo gyvybę, kuriai niekas neturi teisės, savo laisvės kaina, yra
vienašališkas pakeitimas. Ar neaišku, kad, nustatant gyvenimo
ir mirties teisę vergovės teise ir vergovės teisę gyvenimo ir mirties teise, įpuolama į užburtą ratą?
Net jei ir prileisčiau šią baisią teisę visus žudyti, aš sakau,
kad kare padarytas vergas, arba pavergta tauta, iš viso neturi
nieko kito, kaip tik klausyti savo šeimininko tol, kol ten yra verčiama. Paimdamas jo gyvybės ekvivalentą, laimėtojas tuo nepadarė jokios malonės: užuot jį nužudęs be naudos, jis jį nužudė
naudingai. Toli gražu, kad jis būtų įgijęs ant jo valdžią visai
neparemtą jėga, tarp jų, kaip ir anksčiau, lieka karo būklė, taip
pat jų santykis yra faktinis, nes karo teisės naudojimas nenumato jokios taikos sutarties. Jie yra padarę sutartį, – tegu taip,
bet ta sutartis, užuot baigusi karo būklę, numato jos tęstinumą.
Tokiu būdu, iš kokios pusės bežiūrėtume dalykus, nėra jokios vergovės teisės, ne tik dėl to, kad ji yra neteisėta, bet dėl to,
23
kad ji yra absurdas ir nieko nereiškia. Vergas ir teisė, šie žodžiai
prieštarauja vienas kitam, jie išskiria vienas kitą. Ar vienas žmogus kitam žmogui ar visai tautai pareikštų: aš darau su tavimi
sutartį, kuri nustatys tau tik visus apsunkinimus, o man tik visą
naudą, ir kurios aš laikysiuos tol, kol man patiks ir tu laikysies
tol, kol man tiks, – tokia kalba vis tiek pat visuomet bus kvaila.
V skyrius
Visuomet reikia prieiti pirmoji sutartis
Jei aš sutikčiau su visu tuo, ką ligi šiol paneigiau, tai ir des-
potizmo šalininkai tuo nebūtų daugiau pažengę. Visuomet bus
didelis skirtumas tarp minios pavergimo ir visuomenės valdymo. Kad ir būtų paskiri žmonės vienas po kito vieno žmogaus
pavergti, kad ir galėtų būti kažin koks jų skaičius, aš ten matau
tik šeimininką ir vergus; aš ten nematau jokios tautos ir jos
vado; ten, jei taip norima, yra agregacija, bet ne organizacija;
ten nėra nei viešo turto, nei politinio organizmo. Tas žmogus,
kad ir turėtų pavergęs pusę pasaulio, visuomet yra tik eilinis;
jo interesas, skirtingas nuo kitų, visuomet yra tik privatinis interesas. Jei žmogus žūsta, jo imperija po jo lieka išardyta ir be
ryšio, kaip ugnies sunaikintas ąžuolas, susmukęs ir subyrėjęs į
pelenų krūvą.
Tauta, sako Grotius’as, gali atsiduoti karaliui. Tada, pasak
Grotius’o, prieš atsiduodama karaliui, tauta jau yra tauta. Pati
24
ta dovana yra pilietinis aktas ir numato viešą sprendimą. Todėl,
prieš tyrinėjant aktą, kuriuo tauta išrinko karalių, būtų gerai
tyrinėti tą aktą, kuriuo tauta yra tauta, nes šis aktas, neišvengiamai esąs ankstesnis už kitus, yra tikrasis visuomenės pagrindas.
Iš tikrųjų, jei nebūtų jokios pirmesnės sutarties, iš kur mažumai būtų pareiga pasiduoti daugumos balsavimui, jei tik
rinkimas nebūtų buvęs vienbalsis? Iš kur šimtas, norįs vieno
šeimininko, turi teisę balsuoti už dešimtį, to visai nenorinčių?
Pats balsų daugumos įstatymas yra sutarties nustatytas ir numato mažiausiai vieną kartą visų vienbalsį sutikimą.
VI skyrius
Visuomenės sutartis
Aš paimu žmones jau pažengusius iki to laipsnio, kur kliū-
tys, trukdančios jiems išsilaikyti gamtinėje būklėje, savo pasipriešinimu viršija tas jėgas, kuriomis kiekvienas individas gali
naudotis, išsilaikydamas toje būklėje. Tada ta pirmykštė būklė
nebegali ilgiau tęstis, ir žmonių giminė žūtų, jei nepakeistų
savo gyvenimo būdo.
Bet kadangi žmonės negali pagimdyti naujų jėgų, o tiktai
jungti ir tvarkyti esamąsias, tai jiems išsilaikyti nebėra kitokios
priemonės, kaip tiktai jas suburti ir tuo sudaryti jėgų sumą,
galinčią viršyti pasipriešinimus, jas išjudinti vienu judesiu ir
padaryti, kad jos veiktų sutartinai.
25
Jean-Jacques Rousseau (Žanas Žakas
Ruso, 1712–1778) – prancūzų filosofas,
rašytojas, politikos teoretikas, švietėjas.
Veikale Visuomenės sutartis (1762)
tyrinėjama žmogaus laisvių ir pančių
problema, visuomenės ir individo,
valdžios ir piliečių sąveikos; kalbama
apie demokratiją, kuri, pakitus ir
išaugus visuomenėms, nebegali būti
tiesioginė ir kurios, sudarę vadinamąją
visuomenės sutartį, kartu su kai kuriomis
asmeninėmis laisvėmis atsisakome mainais
į saugesnį ir ramesnį gyvenimą.
26